Antanas

Tą karštą birželio dieną dulkėtu žvyrkeliu važiavome į Anykščių rajoną, kur Justinas turėjo fotografuoti naują herojų savo projektui apie vyrus ir vyriškumą. Kol jis spragsėjo fotoaparatu ir ieškojo geriausio kadro, likome dviese ir šnekučiavomės su herojaus žmona Julija. “O, Antanas!” - mūsų pokalbį pertraukė jos pastebėjimas. Veikiausiai pamačiusi mano klausiantį žvilgsnį, Julija šiek tiek daugiau papasakojo apie Antaną. Jis – septyniasdešimtmetį perkopęs ūkininkas, vienas auginantis ir prižiūrintis būrį pieninių karvių. Gimęs ir visą gyvenimą čia praleidęs, mėgstantis šnekėtis ir pasakojantis istorijas apie save tam, kad kažkas tuos pasakojimus išsaugotų bei perduotų kitiems. Pats Antanas kam savo gyvenimo istorijos papasakoti nebeturi: jo tėvai jau mirę, šeimos niekada nesukūrė, tai ir gyvena su savo mylimomis karvutėmis (kiekviena jų turi vardą!) ir dviem šunimis. “Tik su juo šnekantis reikia vengti temų apie Lietuvą, valdžią ir politiką” – pastebi Julija. Pasirodo, Antanas nevengia pakeiksnoti šiuolaikinės situacijos ir šviesiomis spalvomis prisimena senus laikus. “O, Justinas privalo pašnekinti Antaną!” - pagalvojau. Juk augęs patriotiškoje šeimoje, kurios nariai nukentėjo nuo sovietų represijų, o vėliau nuosekliai dirbo laisvos Lietuvos labui, jis kartais sunkiai įsivaizduoja, jog kitų patirtys gali būti visiškai priešingos nei jo. Ir Antanas mėgsta šnekučiuotis, tad džiaugtųsi gavęs naują pašnekovą. “Ketinu eiti pas Antaną – turiu jo šuniukams skanėstų ir jam nupirkau kakavos. Aną dieną šnekėjomės, išėjo kalba apie kakavą – taip nušvito jo akys!” - sako Julija. Tad pasiprašėme palaikyti kompaniją ir aplankyti Antaną drauge.

Ėjome pro pievą, kurioje ganėsi ir tingiai gulinėjo Antano karvės. Mus supo tyla ir lengvas šieno kvapas. Antaną radome uždarinėjantį tvarto, kuriame jis laiko bulius, duris. Pasisveikinome, Justinas paklausė, ar gali jį pafotografuoti. Nors prieš kelias dienas Antanas jau pozavo pasipuošęs savo ūkio kaimynams, bet sutiko būti fotografuojamas ir dabar, tik pridūrė, jog šiandien jis nepasipuošęs ir negražiai atrodo. Nežinau kaip kiti, bet mano grožio suvokimas kiek kitoks: į kuprelę susilenkęs žvalus senolis, nešinas kibiru ir vedinas dviračiu, apsirėdęs paprastais, ne pirmos jaunystės, bet tvarkingais marškiniais, dėvintis kepure, iš po kurios žvelgia žvitrios akys – tikrai gražus ir šiltas vaizdas. Pati niekad neturėjau senelio, bet senelio išvaizdą įsivaizduočiau būtent taip. Antanas ketino kurti traktorių ir važiuoti grėbti šieno, bet rado laiko netikėtiems svečiams, kurie smalsavo apie jo kasdienybę. Štai mane labiausiai nustebino tai, kad jo ūkyje iškastas nemažas tvenkinys tam, kad čia galėtų karvės pasimaudyti ir paplaukioti. Karvės maudosi ir plaukioja – čia tai bent naujiena didžiai miestietei!

Paklaustas kaip jam sekasi, Antanas nevyniojo žodžių į vatą. Nieko gero: pieno supirkimo kainos – juokingos; už litrą pieno jis tegauna 9-12 centų. O mėsai galvijų parduoti ir gaila, ir neapsimoka. Tai kuo gi čia džiaugtis. Darbo ūkyje vienam žmogui tikrai daug, todėl miegui lieka vos trys valandos. Tiek Antanui pakanka. “Kodėl nepasinaudojate Europos Sąjungos ar kokia kita parama?” - klausia Justinas. Antano atsakymas – paprastas kaip du kart du: kaip gi ja pasinaudoti? Jam pačiam susigaudyti sunku, o pagalbos – nėra. Pieno supirkti atvažiuojantys prakutę verslininkai jam tikrai nepadės, o ir šiaip, jiems rūpi tik savi reikalai. Antano darbo jie nevertina, į ūkininką žiūri iš aukšto, ir naudingas, jiems Antanas tampa tik tada, kai jie pasiklysta siauruose kaimų keliukuose ir reikia pasiaiškinti, kuriuo keliu važiuoti.

Drauge su Antanu einame link jo namų, kur mus pasitinka dvidešimtmetį perkopusi draugiška kalaitė Madona. Antanas pasakoja, kad senais laikais jo gyvenimas buvo geresnis: pieną supirkdavo aukštomis kainomis, kaimas buvo pilnas žmonių, kurie vieni kitiems padėdavo ūkio darbuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaimas ėmė tuštėti, o Antano pečius slėgė vis daugiau rūpesčių. Suardžius kolūkius, subyrėjo ir daugelio kaimo žmonių maži pasauliai, dingo jiems įprasta socialinė bei ekonominė tvarka. Vieni prie naujų sąlygų prisitaikė gan neblogai, o kiti... Anksčiau balsuodavęs senolis jau kuris laikas to nebedaro: ir dėl to, jog jį nuvylė valdžia, ir dėl to, kad niekas į jo ūkį vykdyti balsavimo neužsuka, o pats galimybės nuvykti balsuoti kitur jis neturi. Antano namų prieškambaryje kabo nublukęs Rolando Pakso portretas, kambaryje groja Pūko radijas – tik ten laidose, Antano manymu, kalba tiesą ir aptaria realias Lietuvos problemas. Nors ir nepatenkintas šiandieniniu gyvenimu, jis negalėtų būti priskirtas sovietmečio apologetams: juk jo šeima susidūrė su pokario žiaurumais – 1948 m., kol Antanas dar buvo mamos pilve, šeimos namus apšaudė stribai. Laimei, besilaukiančios Antano mamos nesužeidė, o nuo užpuolikų laukuose besislapstęs tėtis taip pat išsaugojo gyvybę, kad ir peršalęs ir vėliau susirgęs plaučių uždegimu.

Vis dar gajus stereotipas apie “prasigėrusį” kaimą, tačiau Antanas jį puikiai paneigia – nerūko ir nevartoja jokio alkoholio. Beveik svajonių jaunikis?.. “Kodėl nesukūrėte šeimos?” - toliau smalsauja Justinas. “Tai kad nieks nenori čia eit,” - sako Antanas. Darbo daug, o ūkis – nutolęs nuo civilizacijos. “Buvau susipažinęs su tokia moterimi,” - atvirauja Antanas, - “bet nenorėjo ji čia važiuoti…” Aprodęs kuklią, bet tvarkingą savo buitį, Antanas savo svečius pavaišino ledais ir išskubėjo tęsti niekad nesibaigiančių ūkio darbų.

P. S.
Vakare, kai buvome jau gerokai nutolę nuo Antano žemių, gavome štai tokią žinutę: “Ei, kai jūs išvažiavote prasidėjo linksmybės. Antanas išvarė su traktorium rinkti šieno ir jo traktorius užkibirkščiavo ir padegė keliose vietose laukus. Buvo vau... bet užgesinom." - vienišo ūkininko gyvenime matyt niekad nepritrūks nei veiksmo, nei nuotykių. Ir kas būtų pagalvojęs!

Tekstas: Mokslintoja Ugnė